- žliugėti
- žliugė́ti, žliùga (žliùgi J, NdŽ, žliuñga), -ė́jo intr. NdŽ, J.Jabl; NmŽ 1. DŽ čiurškėti, žliugsėti (ppr. sušlapus, permirkus): Dirva primirkus tik žliùga, kliuga, negali nė įeit Skr. Iš ryto paskrebeno (pašalo) biskį, o anpiet vėl žliùga Jrb. Žliugė́te įsižliugėjai ir žliaugi J. Drabužiai žliùga Lkv. Tas vanduo bėgs lauku, žliugė́s, būsu šlapi, o kame tu išdžiūsi? End. Pieva žliuga, po samanomis ir susivijusiomis viksvų šaknimis vanduo V.Bub. ║ varvėti, šlapti: Žliùga visi langai Krš. I ko ta nosė teip pradėjo žliugė́ti? End. 2. prk. būti apimtam ko: Katalikybei viešpataujant, Prūsų Lietuva, pilna prietarų, žliugėjo pasinėrusi tamsybėse dvasės J.Šliūp. 3. lyti (ppr. smarkiai): Užsiraukė Septyni broliai miegtantiejai, daba i žliugė́s Krš. 4. Užv, Gršl kunkuliuojant virti, kliuksėti: Kopūstai jau žliuñga Lkv. 5. pūliuoti, šlapiuoti: Kaip šuo párkando, užsirožijo, visa koja žliugė́te žliugė́jo Užv. 6. žr. žliugti 6: Šventvagiška išpažintis yra tų motriškių, kurios čėsu spaviednės verka, aičio[ja], žliugėte žliuga P. \ žliugėti; įsižliugėti; pažliugėti; sužliugėti
Dictionary of the Lithuanian Language.